Birželio 3 dieną Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje nuskambėjo paskutinis skambutis. Dešimtokų veiduose buvo galima įžvelgti džiaugsmą, sumišusį su nerimu. Ir tai ne nuostabu – juk jausmas tikriausiai panašus į tą, kuris apėmė prieš dešimt metų pirmą kartą įėjus į mokyklą. Kaip ir tada džiugu, kad laukia naujas gyvenimo etapas, o neramu, nes reikia rinktis, kur eiti toliau, kaip nesuklysti, kad vėliau netektų gailėtis.
Pirmiausia dešimtokų laukė paskutinė auklėtojos pamoka. Jos metu aplankėme visas mokyklos vietas, kuriose dažniausiai tekdavo būti. Paskutinė istorijos pamoka muziejuje su mokytoja Dalia Greviškiene, paskutinį kartą krepšinio lanką pasiekė kamuolys sporto salėje, išgerta paskutinė sulčių stiklinė valgykloje, susitikimas su pirmąja mokytoja klasėje, kurioje praleisti ketveri metai, raštinė, mokytojų kambarys, lietuvių kalbos kabinetas, kuriame, kurta, svajota, išdykauta…
Paskui, nuskambėjus paskutiniam skambučiui, pirmokai, jau kur kas drąsesni nei dešimtokai, palydėjo juos į aktų salę, kurioje laukė susijaudinusios mamos, mokytojai, draugai. Pirmokai, kol vyko renginys, piešė dešimtokų portretus. Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė, padėkojusi mokiniams, kuriems geriausiai sekėsi šiais mokslo metais, tėveliams, puikiai auklėjantiems vaikus, mokytojams, kurių mokiniai pasiekė geriausių ugdymosi rezultatų, dešimtokams linkėjo gero tolimesnio kelio. Išeinantiems sveikinimo žodžius ir išsakė devintokai, pirmoji mokytoja Virginija Kievinienė, auklėtoja Vida Ramoškienė, tėveliai. Dešimtokai padėkojo už šventę ir devintokams simboliškai perdavė mokyklos raktą ir perskaitė testamentą.
Mokyklos kieme pasodinę medelį dešimtokai paleido į dangų žibintus su savo svajonėmis. Tegul jos skrieja ir pildosi – juk tądien ištartas žodis „paskutinis“ reiškia pradžią, kuri laukiama, viliojanti, svaiginanti…

Dešimtokų auklėtoja Vida Ramoškienė