Gyventojų bendruomenė „Upytė žemė“ vykdo Panevėžio rajono savivaldybės administracijos finansuojamą Vaikų vasaros užimtumo ir poilsio projektą „Būkime kartu 2018“.
Rugpjūčio 7 dieną kūrybinė stovykla prasidėjo Upytėje – atvyko „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, sutrumpintai sakant – KAD. Tai Architektūros fondo projektas, suburiantis architektus ir vizualiųjų menų specialybės studentus, kurie važinėja po Lietuvos miestelius ir kartu su vaikais kuria viešųjų erdvių detales, žaismingai įtraukia į aplinkos puoselėjimo darbus, svajones įgyvendina daug materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis.
Susitarę dėl darbo ir gyvenimo, stovyklautojai su KAD savanoriais aplankė tradicinių amatų centrą, užkopė į Čičinsko kalną, pažaidė žaidimų aikštelėje. Pasiskirstę į grupes savo mintis išdėstė popieriuje, iš kanceliarinių priemonių, daržovių, plastilino ir įvairių smulkių daiktų vizualizavo trimatėje erdvėje. Pasidžiaugę kūrybiniais darbais, išrinkę geriausią projektą, nutarė, kad mokykloje prie tinklinio aikštelės reikalingas suoliukas, rezultatų skaičiavimo lenta ir virvinis tinklas, hamaku vadinamas. Pasistatę palapinę, kuri saugojo nuo kaitrios saulės, suskaičiavę turimas ir trūkstamas medžiagas, pradėjo darbą. Stipresnieji kasė žemes ir rengė pagrindą suoliukui, rankiniais obliais obliavo, metaliniais šepečiais ir švitriniu popieriumi šveitė senas, nebereikalingas sporto salės grindlentes, mergaitės tepė impregnantais, skirtais apsaugoti medieną nuo pelėsių, grybelių, puvinio ir medį gadinančių vabzdžių. Pertraukėlių metu atsigaivinę Upytės ežerėlio vandeniu, vėl kibo į darbą – kalti, gręžti, pjauti, sukti teko beveik kiekvienam.
Rugpjūčio 9 dienos popietę visus nudžiugino Lietuvos kariuomenės kariai. Panevėžio regioninio Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus vyresn. verbuotoja kpt. Rasa Grigalienė ir verbuotojas vyr. srž. Renaldas Stuknys papasakojo apie krašto apsaugos savanorių pajėgas, pademonstravo kariuomenėje naudojamus ginklus, pamokė, kaip reikia juos laikyti ir teisingai nusitaikyti, atsakinėjo į klausimus apie karių gyvenimą. Atsisveikinę su kariūnais, visi grįžo prie savų darbų – laikas bėgo labai greitai, o darbams ir galo nesimatė.
Taip dirbant keletą dienų iš eilės, netruko ateiti ir paskutinis stovyklos vakaras, kurio metu Upytės vaikai naujuosius draugus įsuko į tradicinių lietuvių liaudies šokių sūkurį. KAD jaunimas neliko skolingi – pakvietė po atviru dangumi kartu pasižiūrėti švedų režisieriaus H.M. Holmo komišką dramą „Gyveno kartą Uvė“, primenančią, kad gyvenimo prasmė yra žmonių santykiai. Bendruomenės moterų keptas cukinijų pyragas, spraginti kukurūzai ir sultys – kultūrinio vakaro „vyšnia ant torto“.
Gyvenimas stovykloje vienu ritmu mokė elgtis taip, kad kiekvienam būtų gera. Matant prakaituotus, bet švytinčius veidus, susikibusias rankas, viena kryptimi žvelgiančias akis, gali patikėti, kad silpniausia ir jautriausia bendruomenės dalis – vaikai, moka kartu kurti, dirbti, siekti bendro tikslo, būti draugiškais ir jaustis laimingais.
Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė