Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla vykdo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos projektą „Piliakalniai: nuo Upytės iki Merkinės“, kurio tikslas skatinti jaunimą domėtis, tyrinėti ir saugoti savo kraštą.
Rugsėjo 27 dieną vyresniųjų klasių mokiniai išsiruošė į kelionę po Dainavos kraštą. Punios piliakalnyje prisiminė Pilėnų legendą apie nelygioje kovoje kovojusius ir susideginusius, bet nepasidavusius narsius lietuvius. Perskaitė akmenyje Maironio eilėmis iškaltus žodžius – amžiną pagarbą ir atminimą pilies gynėjams, gėrėjosi Nemuno juosta ir neaprėpiamu Punios šilu.
Merkinės piliakalnio viršūnėje mokiniai patikėjo, kad gyvenvietėse, vėliau – kunigaikščių pilyse ant stačiašlaičių kalvų, juosiamų upėmis, aptvertų rąstais ir akmenimis, nuo priešų pasislėpusius žmones buvo sunku pasiekti. Viename gražiausių Lietuvos kraštovaizdžio fone, kur Merkys įteka į Nemuną, pasveikino 5 klasės mokinį Paulių su vienuoliktuoju gimtadieniu.
Iš Merkinės apžvalgos bokšto vaikai žvelgė į 36 upių vandenis priglaudžiantį Nemuną ir vaizdingus miškus, kurių didžiausią dalį sudaro pušynai. Tolumoje matėsi Merkinė – miestelis, praeityje žymus gynybinis, administracinis ir prekybos centras.
Įkopę į Alytaus piliakalnį, kelionės dalyviai gėrėjosi miškais apaugusiomis kalvomis, Nemuno kilpa ir Alytaus miestu, kurį su piliakalniu jungia aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio pamatų. Kol piliakalnio papėdėje apžiūrėjo skulptūrų ekspoziciją „Alytaus piliakalnio protėviai“, greičiausieji ir ištvermingiausieji jau mojavo nuo Nemuno krantus jungiančio tilto.
Vingiuojančios upės, žali šilai ir vešlios pievos – tai vis Lietuva, kurią reikia pamatyti ir kitiems parodyti, geriausia iš viršaus, nuo piliakalnių.

Direktorė Jurgita Zalatorienė