Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai lapkričio 14 dieną dalyvavo pamokose, kurios vyko netradicinėse erdvėse – Panevėžio kraštotyros muziejuje ir Juozo Miltinio dramos teatre.
Kraštotyros muziejuje vaikai dalyvavo edukacinėse programose, kurių tikslas – skatinti domėjimąsi krašto istorija, kultūra ir gamta, ugdyti aktyvumą, kūrybiškumą, lavinti loginį mąstymą ir kritinį vertinimą, patrauklia forma atskleidžiant praeities ir šiuolaikinio pasaulio sąsajas.
Edukacinė programa „Perku, parduodu, dykai atiduodu“ skirta susipažinimui su metrologijos – matavimo mokslo – pagrindais. Beveik iki XX a. vidurio ir valstietis, ir miestelėnas, kasdien seikėdamas ir sverdamas grūdus, miltus, vilną ar linus, naudojo senuosius saiko matus. Čia mokiniai susipažino su ilgio, tūrio, ploto matavimo vienetais. Matuodami, sverdami, seikėdami suprato, kas yra sprindis, sieksnis, uolektis, pėda, žingsnis, sauja, gorčius ar svertuvas.
Edukacinėje programoje „Siūlai, siūlai susivykit“ iš medžiagos skiaučių, siūlų ir gamtinių medžiagų mokiniai pasigamino rankų darbo lėlytes, kurias papuošė savo kurtais rūbeliais.
Juozo Miltinio dramos teatre vaikai žiūrėjo rusų rašytojo Samuilo Maršako, laikomo vienu iš garsiausių pasaulio pasakininko spektaklį. „Katės namai“ – tai paprasta, tačiau spalvinga ir įtraukianti istorija apie išpaikusią, dėl turtų pamišusią kačių šeimynėlę, pamiršusią širdies gerumą, dosnumą ir draugystę. Turtuolė katė į prabangius namus kviečiasi tik pasiturinčius bičiulius, o lauke šąlantys, alkstantys ir pagalbos meldžiantys kačiukai išpuikusiai katei ir jos kiemsargiui – nė motais. Vieną dieną prabangius ir išpuoselėtus katės namus nusiaubia gaisras, tuomet ir paaiškėja skaudi realybė, kad nei vieno veidmainio bičiulio namuose pasipūtėlei katei ir jos kiemsargiui vietos neatsiranda, o lūšnelėje gyvenantys, kadaise katės išvaryti kačiukai, suteikia nelaimėliams pastogę.
Šis spektaklis puikus ne tik savo mintimi ir nesenstančiomis visuomeninėmis aktualijomis, tačiau ir nuotaikinga muzika, kostiumais, dainomis, judesiu ir atpažįstamais veikėjais. Ši pamokanti istorija priminė, kad nevalia žeminti ir skriausti beturčių, vargšų benamių ar našlaičių, mat nežinia, kada pačiam gali tekti jų dalia.
Mokytoja Rasa Sikarskienė
