Birželio 21 dieną Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje nuskambėjo paskutinis skambutis. Dešimtokų veiduose buvo galima įžvelgti džiaugsmą, sumišusį su nerimu. Ir tai ne nuostabu – juk jausmas tikriausiai panašus į tą, kuris apėmė prieš dešimt metų pirmą kartą įėjus į mokyklą. Kaip ir tada džiugu, kad laukia naujas gyvenimo etapas, o neramu, nes reikia rinktis, kur eiti toliau, kaip nesuklysti, kad vėliau netektų gailėtis.

Pirmiausia laukė paskutinė auklėtojos Vidos Ramoškienės pamoka. Jos metu aplankėme mokyklos vietas, kuriose dažniausiai tekdavo būti. Užsukome pas mokyklos valytojas, o čia laukė pirmieji išbandymai – teko nuvalyti langą, nušluoti laiptus, nubraukti voratinklius, palaistyti gėles. Padėkojome valytojoms už jų nuoširdų darbą ir išskubėjome atsisveikinti su mokyklos muziejumi. Paskutinė istorijos pamoka muziejuje su mokytoja Dalia Greviškiene, paskutinį kartą krepšinio lanką pasiekė kamuolys sporto salėje, valgykloje išgerta paskutinė sulčių stiklinė, susitikimas su pradinių klasių mokytoja Rūta Grybiene, raštinė, lietuvių kalbos kabinetas, kuriame, kurta, svajota, išdykauta…

Nuskambėjus paskutiniam skambučiui, tėveliai palydėjo savo vaikus į aktų salę, kurioje laukė mokytojai, draugai. Gero tolimesnio kelio dešimtokams linkėjo mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė, Upytės seniūno pavaduotoja Laima Šaknienė, pirmoji mokytoja Janina Dailidėnienė, pradinių klasių mokytojos Virginija Kievinienė ir Rūta Grybienė, klasės auklėtoja ir tėveliai. Šokiu atsisveikino su šokių būrelio nare Ieva Zalatoryte mokyklos šokėjos, vadovaujamos mokytojos Kristinos Čiplienės. Dešimtokai, pašokę linksmapolkę, padėkojo už šventę ir devintokams simboliškai perdavė mokyklos raktą ir perskaitė testamentą.

Mokyklos kieme pasodinę medelį dešimtokai paleido į dangų balionus su savo svajonėmis. Tegul jos skrieja ir pildosi – juk tądien ištartas žodis „paskutinis“ reiškia pradžią, kuri laukiama, viliojanti, svaiginanti…

 

Dešimtos klasės vadovė Vida Ramoškienė