Birželio 27 d. Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje nuskambėjo paskutinis mokyklinis skambutis šešiasdešimtajai mokinių laidai. Linksmas, įsakmus jo skambesys buvo tapęs kasdieninio gyvenimo dalimi, tokia pat tikra ir neginčytina, kaip paukščių čirenimas, vėjo ūžavimas, kaip linksma pavasarinio upeliuko dainelė. Tačiau viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą. Mokyklinis skambutis vienuolikai dešimtos klasės mokinių nuaidėjo paskutinį kartą.
Dešimtokai, pasitikę klasės vadovę Sigitą Šakienę, skubėjo į paskutiniąją pamoką, kurioje auklėtoja mokiniams linkėjo svajonių išsipildymo, dalinosi mokykliniais prisiminimais.
Pirmos klasės mokiniai ir mokytoja Rasa Sikarskienė linkėjo pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, kuriuo galėtų didžiuotis.
Degti aistra gyvenimui, siekti užsibrėžtų tikslų ir mintyse plazdenančių svajonių linkėjo pradinių klasių mokytojos Danguolė Maslauskienė ir Virginija Kievinienė.
Šiuo, gražiausiu metų laiku, gamtai šaukte šaukiant žydėti, mylėti, gyventi ilgai ir prasmingai, klasės vadovė Sigita Šakienė dešimtokams ir jų tėveliams linkėjo susikurti savo meilės lauką, o tuomet prasmingi būsią darbai ir viskas aplink taps didžiausia dovana – nuo rasos lašo iki žvaigždės, nuo laukų ramunės iki Aukščiausiojo lemties.
Penktos klasės mokiniai ir auklėtoja Laima Kiškienė dešimtokams dėkojo už puikų, vyresniųjų draugų pavyzdį ir dovanojo atvirukus, kuriuose gražiausiomis spalvomis buvo užrašyti dešimtokų vardai.
Šeštos klasės mokiniai, lydimi klasės vadovės Linos Misevičienės, linkėjo saldaus bei lengvo skrydžio, padovanojo tai simbolizuojančius drugelius su saldžiomis dovanėlėmis.
Septintokai ir klasės vadovė Danguolė Vigaudienė susirinkusiems šventės svečiams skaitė savo kūrybos eiles apie Upytės Antano Belazaro pagrindinę mokyklą, padovanojo sėkmę nešančias simbolines.
Aštuntos klasės mokiniai ir klasės vadovė Kristina Čiplienė dešimtokams linkėjo prisiminti kiekvieną šioje mokykloje patirtą ir išgyventą jausmą, o nauju, ateities keliu žengti su pasitikėjimu, ryžtu ir šypsena veide, o kad kelionė būtų lengvesnė dovanojo pačių pagamintą saldainių puokštę.
Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė džiaugėsi sėkmingai mokslo metus užbaigusiais mokiniais, įteikė padėkas už gerą ir labai gerą mokymąsi.
Dešimtos klasės mokinių tėvelių vardu už nuoširdų darbą, nuolatinę pagalbą, globą, parodytą kelią į žinių bei mokslo šalį mokytojams dėkojo Evos mama Kristina Kuzminskaitė.
Menų dienos organizatorės lietuvių kalbos mokytoja Vida Ramoškienė ir dailės mokytoja Laima Kiškienė klasių vadovėms įteikė mokinių sukurtas knygeles „Iš širdies širdin“, kuriose surašytos nuoširdžiausios eilės, nupiešti gražiausi vaikų piešiniai.
Šventės vedėjai, devintos klasės mokiniai Arnas, Domantas ir Skirmantas kalbėjo, jog baigiantys mokyklą mokiniai visada lyginami su gimtąjį lizdą paliekančiais paukščiais, kurie jau užaugę, kuriems darosi ankšta, kurių svajonės laukia palankaus momento, o kad jos kuo greičiau išsipildytų ir virstų realybe pakvietė dešimtokus jas užrašyti ant baltų helio balionų bei paleisti į plačią dangaus žydrynę.
Dešimtokai susirinkusiems šventės dalyviams dovanojo savo atliekamą dainą „Išeinam“, perskaitė nuotaikingą testamentą, kuriuo savo valdas palieka devintos klasės mokiniams, perdavė simbolinį mokyklos raktą. Padėkojo mokytojams ir visam mokyklos personalui už kantrybę ir pagalbą. Kieme pasodino vaikystę simbolizuojantį, baltais žiedais apsipylusį medį.
Šventė baigėsi Domanto žodžiais dešimtokams „Šiandien atrodo tiek daug jausmų ir minčių jūsų širdyse, jog tuoj jos plyš. Vienu metu norisi bėgti, likti, kilti. Kyla klausimas, o kas laukia ten… kitur… kur viskas dar neatrasta, nepatirta, neišbandyta? Bet tai rytoj, o šiandien dar pabūkite vaikais…“
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Odeta Baltramiejūnienė