Kiekvienam iš mūsų reikalinga šeima, nes tai – saugumo, laimės vieta. Buvimas kartu su artimiausiais žmonėmis – mama ir tėčiu – ypač svarbu vaikui, kol jis auga ir bręsta. Minint tarptautinę Šeimos dieną, jau keletą metų Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyriuje organizuojame nuotaikingą Šeimos šventę.
Gegužės 18 dieną vaikai gausiai susirinkusioms mamoms, tėčiams, močiutėms ir seneliams demonstravo, ko išmoko šokių būrelio užsiėmimų metu, siekė pasirodyti, kad ne tik smagiai dainuoja, groja ritminiais instrumentais, deklamuoja, bet daug žino apie supantį pasaulį, pažįsta raides ir geba skaityti. Nuoširdžius vaikų pasirodymus lydėjo tėvelių plojimai, veiduose švietė laimingos šypsenos – vaiko pastangos suteikė pasididžiavimo savo atžala, savo šeima jausmus.
Po koncerto salėje tėveliai skubėjo į portretų parodą ieškoti savojo atvaizdo. Daugelis negalėjo nuo su didele meile pieštų darbelių atitraukti akių – stebino tėčio beveik tiksliai pavaizduota apranga, jam einant į darbą, dailiai nupiešta mamos suknelė ir raudonai saulėje nudegę skruostai, lyg grįžus iš kelionės į egzotiškus kraštus… Prie kiekvieno portreto įdėjome šeimoms laiškų – tėčiui apie vaiko begalinį norą ir ilgesį kiek galima daugiau šeimoje laiko praleisti kartu, mamai – apie vaiko auklėjimo stilius ir jų įtaką bręstančiai asmenybei.
Nuotaikingą popietę kieme pratęsėme papuošdami aplinką ąžuoliuku – taip prisidėjome prie ne pelno siekiančios organizacijos VŠĮ ,,Milijonas ąžuolų“ iniciatyvos, skatinančios įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir stiprinti kiekvieno lietuvio ryšį su gimtuoju kraštu, protėvių palikimu, atkreipti dėmesį į bendrystę.
Kol kieme virė gardaus šiupinio puodas, mamos ir močiutės su vaikais vaškinėmis kreidelėmis margino lininius pirkinių maišelius, aiškinosi, koks rezultatas bus išlyginus juos karšta laidyne. Tėčiai su savo mažaisiais meistravo laivelius ir čia pat juos išbandė pripučiamame baseine. Norintys piešti galėjo išbandyti neįprastą būdą tapyti guašu ant tarp medžių ištiestos pakavimo plėvelės, o norintys pajudėti – išmėginti jėgas vikrumo reikalaujančiose rungtyse.
Nors danguje susitvenkę debesys žadėjo tuojau prasidėsiančią smarkią liūtį, klegesys, gera nuotaika, gardaus maisto, meistriškai išvirto ant laužo, kvapas kvietė neskubėti, pasidžiaugti vieni kitais, pabendrauti, sustabdyti ir kuo ilgiau pratęsti jaukias akimirkas. Tądien dar kartą supratome, kad ir kaip svaiginančiai greitai skrietų mūsų kasdienybė, šeima yra ir turi būti ramus užutekis, stabilumo centras, garantuojantis tautos, visuomenės išlikimą, kiekvieno mūsų laimę.
Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vedėja Rūta Zalatorienė
