Gyvenimas. Kompozitorius Antanas Belazaras gimė Panevėžio rajone, Stultiškių kaime 1913 m. gruodžio 22 d. Visa kompozitoriaus šeima buvo linkusi į meną. Motina M. Kiškūnaitė mokėjo groti armonika, fortepijonu, dainavo. Tėvas gerai grojo vargonais, baigęs Klaipėdos J. Naujalio muzikos mokyklą, vargoninkavo apie 10 metų Upytės bažnyčioje, vėliau Smilgių bažnytėlėje. Pradinę mokyklą Antanas Belazaras pradėjo lankyti Upytėje, o šeimai persikėlus gyventi į Mučinus (Panevėžio r.), mokėsi Krekenavoje. Netrukus Belazarai persikėlė į Smilgius, kurių bažnyčioje tėvas vargoninkavo. Ūgtelėjęs jaunuolis įstojo į Šeduvos „Saulės“ draugijos progimnaziją. 1934 m. Kauno konservatorijos slenkstį peržengė būsimasis kompozitorius. Konservatorijoje Antanas Belazaras mokėsi vargonų klasėje pas J. Bendorių, išklausė visą kursą, po to perėjo į kompozicijos specialybę ir vėl išklausė penkerių metų kursą pas profesorių J. Gruodį. Antanas Belazaras po studijų atvažiavo į Panevėžį. Gavo pasiūlymą vadovauti liaudies ansambliui. Dirbo pedagoginį darbą muzikos technikume, aštuonetą metų buvo šios mokyklos direktoriumi, ilgą laiką dirbo Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėju. Greta to Antanas Belazaras nemažai dėmesio skyrė chorams ir chorvedybai, puoselėdamas mieste prie Nevėžio rengiamas dainų šventes. Mirė Antanas Belazaras staiga ir netikėtai 1976 m. lapkričio 15 d.
Asmenybė. Antanas Belazaras unikali asmenybė. Tai didelės erudicijos, begaliniai darbštus ir kruopštus, daugelį pomėgių ir užsiėmimų turintis žmogus. Jis suspėjo visur – kurti muziką ir piešti, rinkti tautosaką ir fotografuoti, žvejoti ir grybauti. Knygos buvo vienas iš kompozitoriaus pomėgių. Labai mylėjo gėles, ypač rožes, kurias pats sodindavo ir prižiūrėdavo. Nemažą laisvalaikio dalį skirdavo tapybai.
Kūryba. Antanas Belazaras buvo didelis muzikos mylėtojas ir propaguotojas, kūrėjas profesionalas. Dar studijuodamas pas profesorių J. Gruodį, parašė pluoštą veikalų fortepijonui ir vokalui. Pagrindine Antano Belazaro kūrybos sritimi ir vėliau buvo vokalinė muzika. Nuoširdi, emocinga ir lengvai suprantama, ji greit rado kelią į klausytojų širdis. Kompozitorius gerai valdė vokalą, turėjo neabejotiną melodisto dovaną. Didžiojoje dalyje romansų atsiskleidė jo lyrinis talentas. Ir šiandien populiarūs jo romansai: „Prie upelio,“ ž. A. Baltakio, „Laiškas,“ ž. M. Federauskaitės, „Obelys,“ ž. K. Binkio, „Lopšinė rudeniui,“ ž. J. Aukštikalnio, „Alyvos“ ir „Pienė“, ž. S. Nėries. Antano Belazaro kūryboje visad jaučiami lietuvių liaudies dainų atbalsiai. Antanui Belazarui artima buvo ir sceninė muzika. Dirbdamas Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėju, sukūrė muziką keliolikai spektaklių. Tai buvo palanki dirva stambesniems sceniniams kūriniams. Taip gimė muzikinė komedija „Auksinės marios“ – pirmoji lietuvių operetė. 1972 m. scenos šviesą išvydo Antano Belazaro opera-pasaka „Kupriukas muzikantas“. Parašė daug religinės muzikos kūrinių.
Medžiaga parengta pagal Romos Kulikauskienės straipsnį „Kompozitorius Antanas Belazaras“, 1998, Panevėžys