Spalio 6-7 d. Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos mokytojai dalyvavo edukacinėje išvykoje „Mokytojų kompetencijų stiprinimas aplankant Lenkijos istorinius ir gamtinius objektus“.
Lydimi gidės Daivos Mulevičienės, keliavome į Mozūriją, dar vadinamą Tūkstančio ežerų kraštu, Lenkijoje. Šiame krašte ežerus jungiančiais kanalais ir upėmis galima nuplaukti šimtus kilometrų ir netgi pasiekti Baltijos jūrą. Sakoma, kad Mozūrija – švariausias šios šalies regionas, todėl vadinamas žaliaisiais Lenkijos plaučiais.
Pirmasis keliautojų stabtelėjimas Stančikų kaimelyje, kur Romintos girios pakrašty, virš mažo Blindės (Bendziankos) upelio stūkso du milžiniški tiltai – aukščiausi visoje Lenkijoje. Arkiniai betoniniai Stančikų tiltai, pastatyti prieš šimtmetį, traukė savo didybe ir nuo jų atsiveriančia neaprėpiama gamtos panorama.
Kelionę tęsėme važiuodami link kurortinio Geldapės miesto – garsėjančio mineraliniais šaltiniais. Pasivaikščiojome po Sveikatingumo promenadą, kurioje be gražių parkų ir takelių, įrengtas druskos tunelis. Jame iš įspūdingo gylio atitekantis mineralinis vanduo teka šaltalankio medžių šakelėmis, taip sukurdamas ypatingą mikroklimatą, kuris gydo kvėpavimo takus, alergiją, depresiją, stresą ir kitas ligas.
Vakarop atvykome į Mozūrijos ežerų sostinę Gižycko. Pasivaikščioję po miestą, stabtelėjome prie vieno iš Mozūrijos XIX a. technikos stebuklų – sukamo tilto per upę. Atplaukus laivui, jis ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Gižycko aplankyti pasirinkome dar ir todėl, kad šis miestas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu. Kadaise Galindų genčiai priklausiusiose žemėse, buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šis įvykis, 1009 m. aprašytas Kvedlinburgo kronikoje, ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Vyskupo atminimui ant vaizdingo ežero kranto stovi Šv. Brunono kryžius.
Atvykę į Šventąją Lipką – barokinį vienuolyno ir Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčios ansamblį, klausėmės vargonų muzikos, grožėjomės „šokančiais“ vargonais.
Keliaujant link namų užsukome į tarp miškų ir ežerų besislepiantį Mamerkų bunkerių miestelį, kur nuo antrojo pasaulinio karo dar išlikę apie 30 tvirtų bunkerių, kurių didžiausio stogą dengia septynių metrų betono sluoksnis. Šių bunkerių, priešingai nei Vilko guolyje, niekas nesusprogdino, vermachto kariai 1945 m. sausį atsitraukdami teritoriją paliko be kovos. Šiuo metu čia įrengtas muziejus, atkruta Antrojo pasaulinio karo atmosfera.
Besigrožėdami besileidžiančia saule, dainuodami lietuvių liaudies dainas, kupini naujų potyrių ir įspūdžių, dar labiau pažinę kaimyninę šalį, jos istoriją, kuri labai persipynusi su mūsų šalies istorija, susidraugavę su bendrakeleiviais pasiekėme Lietuvą, savo namus.
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Odeta Baltramiejūnienė
