Stovykla gamtos stichijų pašonėje

Posted

Gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ vykdo Panevėžio rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Pažinkime kartu 2020“, kurio tikslas – padėti vaikams pažinti savo kraštą, ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, stiprinti fizinę ir emocinę sveikatą. Rugpjūčio viduryje grupė stovyklautojų išsirengė į Molėtų kraštą.

                      Dubingių žirgyne vaikai jodinėjo arkliais, vaikščiojo po nedidelį zoologijos sodą, kuriame ganėsi kupranugariai, alpakos, avys ir ožkytės, bėgiojo triušiai, greitakojai stručiai ir įvairių veislių vištos, vaikščiojo išdidūs povai, ežere nardė „auksinės“ žuvys, plaukiojo juodosios gulbės ir muskusinės antys. Užsukę į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, poilsiautojai susipažino su parko gamtines ir kultūrines vertybes pristatančia ekspozicija. Gidės Gemos Kuorienės lydimi, turistai užkopė į Dubingių piliavietę ir klausėsi pasakojimo apie XIV amžiuje stovėjusią pilį ir žymius to meto žmones. Aplankę Radvilų rūmų liekanų ekspoziciją, evangelikų reformatų bažnyčios vietoje esantį Radvilų giminės atstovų panteoną, keliautojai nusileido ir pietavo prie ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero. Miškingais keliais pasiekę Mindūnus, daugelis panoro pamatyti Labanoro girią iš viršaus. Sraigtiniais laipteliais užkopę į 36 metrų aukščio bokštą gėrėjosi kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Poilsiavietėje ant Galuonų ežero kranto keliauninkai pasistatė palapines, žaidė tinklinį, o sutemus virė vakarienę ir vakarojo prie laužo.

Ankstyvą rytą kylanti saulė ir rūkas virš ežero – nuostabiausias vaizdas tiems, kurie netingėjo atsikelti ir tai pamatyti. Papusryčiavę ir nusiprausę stovyklos dalyviai išsirengė į baidarių žygį Kiauna. Siaura upė vingiuoja per Labanoro sengirę, užvirtę medžiai ir sraunūs vingiai sudaro kliūtis, skaidrios sietuvos traukia žvilgsnius į vandens pasaulį. Seni mediniai tiltai ir atstatyti nauji, pakrančių sodybos, maži kaimeliai paįvairina plaukimą. Daugelis atkreipė dėmesį į besisukantį vertikalų ratą, kuris sėmė vandenį, sukdamasis jį kėlė ir liejo į lataką. Vaikai galvojo, kur juo teka vanduo, gal daržus žmonės laisto? Anot istorijos žinovų, toks ratas Artimuosiuose Rytuose girnas pradėjo sukti dar iki Kristaus gimimo, o į Europą atkeliavo X amžiuje, Lietuvoje prie kiekvienos sraunesnės upės vandens malūnas stovėjęs – tokį senovinį įrenginį pamatė ir baidarininkai. Įplaukę į Gilūto ir Sekluočio ežerus, pilnus vandens lelijų, irkluotojai yrėsi į priekį, kol sėkmingai baigė paskutinę plaukimo atkarpą. Grįžę į stovyklą maudėsi ežere, vakarieniavo, žaidė, kol nuovargis visus suguldė į palapines nakties poilsiui.

                      Kitą rytą susipakavę daiktus ir atsisveikinę su poilsiavietės šeimininkais, keliautojai aplankė Lietuvos etnokosmologijos muziejų, kurio pastatas atspindi kosminio pasaulio medį: iš požeminių galerijų (šaknų) kylama į viršų, paskui bokštu (kamienu) – prie aukštai viršuje esančių teleskopų. Penkiose salėse vaikai susipažino su kosminiu pasauliu: matavimais, kosmonautika, nežemiškos gyvybės paieška, tolimesnėmis galaktikomis. Paėję netolimą kelią nuo muziejaus stovyklautojai pasižvalgė po Etnografinės sodybos kiemą, kuriame stovi tradicinė aukštaitiška pirkia, išlikęs tvartas ir rūsys. Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje etnologas Jonas Vaiškūnas papasakojo, kaip dangaus kūnus stebėjo mūsų protėviai, kaip spėdavo orus ir skaičiavo laiką, priminė pagoniškus papročius, kalbėjo apie senąjį lietuvių Zodiaką.

Tikime, kad gyvenimas gamtos stichijų pašonėje, gilesnis mūsų unikalios planetos Žemės pažinimas, išbandymai ir iššūkių įveikimas suteikė jėgų, kurios padės augti, keistis ir tobulėti.

Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė